Vaiko emocinė gerovė ir sveikata – laimingo žmogaus pamatas.
Džiugios emocijos – dažniausiai vaikai ir suaugusieji puikiai susitvarko su jomis. 
Tada mes būname laimingi, šypsomės ir natūraliai kyla noras būti gerais ir aplinkiniams. Bet kalbant apie emocijas, dažniausiai kalba eina apie pyktį ir liūdesį, o čia, labai svarbus tampa tėvų ir kitų suaugusių žmonių vaidmuo. Jie turi išmokyti vaiką į pastarąsias emocijas tinkamai reaguoti. Labai svarbu pastebėti ir ieškoti priežasties, kodėl vaikas pyksta. Šios emocijos ignoruoti negalima. „Pykti negalima, pykti negražu, kas pyksta – tam ragai dygsta“, – tai pats blogiausias būdas reaguoti į vaiko pyktį. Slopinti emocijų nereikia ir negalima, būtina vaiką išmokyti jas tinkamai valdyti. O pirmoji užduotis suaugusiems – išsiaiškinti ir tinkamai priimti priežastį, kodėl vaikas pyksta.
Pykti – natūralu ir žmogiška, tačiau reikia išmokti jį valdyti.
O valdymo būdų yra pačių įvairiausių. Svarbu atrasti kiekvienam vaikui tinkamą. Vienas pyktį valdyti gali plėšydamas popieriaus lapą, kitam geriausia išsilieti ant bokso kriaušės ar mėtant kamuolį. Vaikai skirtingi, todėl tinkamo būdo reiktų ieškoti individualiai. Tiems, kurie jau geba skaičiuot, rekomenduojama išbandyti dar vieną pykčio valdymo būdą – skaičiavimą nuo dešimties, atbuline tvarka. Tiek laiko turėtų pakakti nusiraminti ir emocijai suvaldyti, o visas dėmesys bus sutelktas į skaičiavimą, nes atbuline tvarka tą daryti gerokai sunkiau. Labai svarbu, kad suaugę mokėtų reaguoti į emocijas, kurias reiškia vaikai. Vaiko gyvenime patiriami emociniai išgyvenimai, turi didelę įtaką vaiko asmenybės raidai, nes augdamas mažas žmogus turi suvokti save, savo santykius su supančiu pasauliu. Todėl svarbu, atspindėti vaiko emocijas, mokant jį išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai apibūdinti, tai kas su juo vyksta: „aš suprantu, kad tu pyksti...“. Svarbu nekaltinti vaiko, bet įvardyti ir aptarti situaciją, dėl ko kilo pyktis. Stiprinti ryšį su vaiku – domėtis jausmais ir mintimis, užsiimti bendromis veiklomis – kasdienis tėvų darbas. Tikėti vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki. Jaučiant jūsų tikėjimą, vaikams bus lengviau pradėti pasitikėti savimi. Padėkite vaikui nurimti. Tėvų dėmesys ir elgesys yra svarbiausias vaiko saugumo garantas. Mažieji turi matyti, kad pastebite jų savijautą, domitės ir stengiatės suprasti, kaip jie gyvena, taip pat esate pasirengęs nuraminti savo žodžiais ir veiksmais.